ANTROKŲ EDUKACINĖ IŠVYKA Į ANYKŠČIUS
Birželio 5 dieną antrokai vyko į Anykščius susipažinti su senaisiais amatais, aktyviai praleisti dieną kartu su draugais.
Pirmiausiai mokiniai vyko pasisemti laimės. Kopė aukštai į laimės žiburį, skaičiavo, kiek laiptelių reikia užkopti, kad pasiektų laimę. Viršūnėje dairėsi nuo senovinės pilies gynybinio pylimo, prisiminė, kodėl jie buvo tokie aukšti. Pasisėmę laimės, mokiniai nulipo žemyn tikėdami, kad žmogus, pasiekęs J. Biliūno aprašytą laimės žiburį, įgauna stebuklingų galių ir gali išgirsti, ką kalba medžiai. Vaikai glaudė savo auseles prie medžių, apkabino juos. Pasisėmę gyvybinės energijos, kurią jiems šie medžiai dovanojo, toliau keliavo susipažinti su senaisiais amatais „Arklio muziejuje“. Čia antrokams gidė pasakojo, kuo arklys buvo svarbus žmogaus gyvenime, net mokė, kaip suprasti arklio kalbą. Vėliau mokiniai keliavo pas keramikę, kuri mokiniams parodė, kas yra virvelinė keramika, kaip lipdomi puodai. Vaikai sužinojo, kas būdavo laikoma puodynėse, ąsočiuose, kokie būdavo moliniai puodai, kuriuose anksčiau virdavo valgį.
Sekančioje sodyboje laukė audėja, pasakojusi, kaip linas ir vilna „rengė“ lietuvius, kaip moterys ausdavo drobes. Net parodė, kaip reikia austi rankšluostį.
Eidami link sekančios sodybos vaikai pamatė iš aptvaro pareinantį ir arklius pagirdžiusį kalvį. Vaikai su nerimu jo klausė, kodėl jis paliko besikūrenančią ugį, kodėl jis taip nebijo išeiti? Kalvis padėkojo už rūpestį ir vaikams paaiškino, kad nuolat besikūrenanti ugnis žaizdre kalviui būtina. Vaikai net ausis užsidengė, kai pamatė, kaip atrodo žaizdre įkaitusi iki raudonumo geležis ir kaip ji paklūsta kalvio kūjui. Čia pat kalvis vaikams pademonstravo, kaip gaminamas kablys. Norintieji galėjo net priekalą pakilnoti, pabandyti ant durų kabančią didžiulę spyną senoviniu raktu atrakinti. Vaikai bandė po vieną - nepavyko. Tada dirbo komandiškai - pritrūko jėgos jų vaikiškose rankose. Tada pasitelkė kartu vykusį tėtį ir didis džiaugsmas aplankė - spyna pagaliau atsirakino. Kalvis patvirtino, kad tik labai stiprūs ir sumanūs vaikai gali tą spyną atrakinti.
Toliau vaikai keliavo apžiūrėti A. Baranausko klėtelės, kur buvo parašytas „Anykščių šilelis“. Vaikai mokslo metais mokėsi, kaip buvo statomi rąstiniai namai, o dabar smalsiai apžiūrinėjo, kaip iš tikro tokie namai atrodo. Dar vaikai klausėsi Kankorėžio pasakojamos istorijos, kaip tą rąstinį namelį statė Antano Baranausko tėvai, kaip gimė mažasis Antanukas.
Toliau vaikai važiavo į Siauruko muziejų. Čia vaikai važinėjosi drezina, vežiojo vieni kitus, skaičiavo, kiek ilgai su tokiu transpotu reiktų važiuoti iki Šiaulių. Linksmo stoties viršininko vedami vaikai apžiūrėjo įvairius garvežius, domėjosi, kaip jie varomi, lygino su šiuolaikiniais traukiniais. Vaikai pasivaikščiojo po vagonus, kuriais žmonės buvo tremiami į Sibirą, klausinėjo viršininko, kodėl tie žmonės buvo išvežami į negyvenamus sniegynus, svarstė, kokios būdavo tų žmonių kelionės.Toliau vaikai keliavo apžiūrėti senovinių mašinų ir daiktų. Kiek daug džiaugsmo sulaukė įvairios dar važiuojančios mašinos, senieji lagaminai ir juose palikti daiktai. Vaikai bandė panešioti lagaminus, įsivaizdavo, kaip jie keliautų su tokiais lagaminais.
Parašę linkėjimus stoties viršininko knygoje vaikai iškeliavo pasivaikščioti medžių viršūnėmis.
Pirmiausia stabtelėjo prie vieno didžiausių Lietuvos riedulių - Puntuko akmens, atkeliavusio į Lietuvą su paskutiniu ledynmečiu. Taip pat vaikai prisiminė legendą apie Puntuko akmenį ir ją papasakojo draugams. Lajų take vaikai apžiūrėjo, kokie medžiai auga, kaip skleidžiasi lapai, sukraunami žiedai ar auginami ūgliai, sužinojo, kad negalima stovėti po medžiais kai žaibuoja, nes į medį gali trenkti žaibas. Nugalėję aukščio baimę, vaikai užlipo į apžvalgos bokštą ir dairėsi po Šventosios apylinkes, bandė pasiekti dangų.
Nulipus žemyn, patraukė vaikai vingiuotu takeliu link kabančio Puntuko tilto, o toliau - link Karalienės liūno. Kiek nuostabos vaikų veiduose, pamačius iš kur trykšta Šventosios upės senvagės šaltinis, koks bauginantis atrodė šis liūnas.
Edukacinė išvyka vaikams buvo naudinga, nes galėjo pamatyt tai, apie ką mokėsi šiais mokslo metais ir patobulino pažinimo, komunikavimo, kultūrinę, kūrybiškumo kompetencijas.
2b klasės mokytoja Jurgita Aldukevičiutė-Janauskienė
